|
|
|
|
Lai sukasi žalias sodo ratas Danguolė Liagienė, dendrologė-biologė Ar galite įsivaizduoti, kas nutiktų, jei išnyktų vabzdžiai, kurių daugelis būtini augalų apdulkinimui? O jei staiga dingtų paukščiai? Pasaulis neatpažįstamai pasikeistų – netruktume pastebėti, kad jis tapo bespalvis ir tylus. Ar taip pat greitai sureaguotume, jei išnyktų plika akimi neįžiūrimi mikroorganizmai? Be abejo - taip, nes, nors ir neamtomi, iš tiesų jei atlieka milžinišką darbą. Nuo jų kiekio ir gyvybingumo priklauso dirvožemio struktūra, mitybinių medžiagų prieinamumas augalams. Stabilaus, sveiko dirvožemio hektare yra daugiau nei 200 kg mikroorganizmų ir dar tiek pat sliekų – nepasiant to, kad žmogus jau senai paskelbė karą vabzdžiams, mikroorganizmams, piktžolėms. Šiuo metu yra galybė cheminių medžiagų jiems naikinti. Deja, naudodamas šią chemiją, žmogus naikina ne tik kenkėjus – taip jis nuodija ir kitus gyvūnus bei pats save. Šiuo metu pasaulyje kas10 minučių susintetinami nauji junginiai, kasmet išbandoma apie 10 tūkstančių naujų pesticidų. Tačiau pesticidus dera naudoti tik išimtinais atvejais, labai atsakingai ir atsargiai. Tad
kaip spręsti sodo problemas? Ar įmanoma,
minimaliai kišantis į augalų gyvenimą, išauginti juos sveikus
ir dekoratyvius? Kodėl miške,
laukymėje - visur kur, nesijaučia žmogaus veiklos – vyrauja grožis
ir darna? Ten kuo puikiausiai auga sveiki medžiai, žydi gėlės,
čiulba paukščiai, skraido drugeliai, dūzgia bitės. Tačiau
ne tik – įsižiūrėję atidžiau, pastebėtume ir amarų,
erkučių, lapgraužių. Tiesa, kenkėjų gamtoje nėra
daug, todėl jie didelės žalos nedaro ir vaizdo negadina. Jeigu taip
ir nutiktų - jų atsirastų per daug - juos kaip mat
sunaikintų boružėlės, paukščiai, skruzdėlės.
Būtent tokia yra nusistovėjusi, stabili, išlaikanti pusiausvyrą
ekosistema. Žmogaus sukurtas sodas skiriasi nuo gamtinės ekosistemos. Kad,
įgyvendindami savo norus ir kurdami sodą, nenusižengtume ekologijos dėsniams,
keletą jų (pagal juos egzistuoja visos be išimties gyvosios sistemos)
priminsiu. Pirmasis
dėsnis. Bet kurioje ekosistemoje turi būti atstovų,
dalyvaujančių medžiagų apykaitoje.
Augalai yra svarbiausi, matomiausi ir skaitlingiausi sistemos gamintojai – jie
iš energijos ir neorganinių medžiagų gamina organines medžiagas.
Toliau rikiuojasi vartotojai, kurie maitinasi gamintojais: gyvūnai, vabzdžiai.
Jeigu ne jų priešai plėšrūnai, vartotojai, ko gera, nugraužtų
visus augalus. Nuo plėšrūnų likusias atliekas suvartoja ir iki
neorganinių medžiagų suskaido skaidytojai: daugiausia bakterijos ir
grybai. Toks yra medžiagų apykaitos ratas. Bent vienai iš šio rato grandžiai
nusilpus ar ją nutraukus sutrinka visa ekologinė pusiausvyra. Antrasis dėsnis. Kiekvienoje grandyje turi būti kuo daugiau atstovų. Kiekviena rūšis, kiekvienas organizmas stengiasi pilnai išnaudoti jam prieinamus resursus. Jei optimalios sąlygos, tai yra, vystymasis ir augimas yra maksimalūs, o rūšis sveika, ji bus atspari aplinkos poveikiui, kenkėjams, ligoms. Sąlygoms (klimatinėms, mitybinėms) pakitus, prasideda stresinės situacijos ir organizmai suserga, silpniau priešinasi. Tada vienos rūšies individų sumažėja. Kad rūšis visiškai neišnyktų, gamta siūlo labai papratą išeitį: į tuos pačius išteklius pretenduoja keletas konkuruojančių rūšių. Pasikeitusios sąlygos pirmenybę suteikia kuriai nors vienai iš rūšių. Visos jos turi savo egzistavimo intervalą ir optimumą. Kuo daugiau rūšių yra kiekvienoje mitybinėje grandyje, tuo ekosistema stabilesnė. Taigi, kuo didesnė augalų įvairovė sode, tuo jis sveikesnis. Trečiasis dėsnis. Kiekvienas gyvas organizmas gamtoje turi priešų. Įvairiose mitybinės grandinės grandyse jų skaitlingumas tarpusavyje reguliuojasi. Stabiliose sąlygose grupės ,,plėšrūnai” ir ,,aukos” yra pastovios. Sąlygoms pasikeitus, „aukų“ (kenkėjų) populiacija padidėja, o ,,plėšrūnų “ (entomofagų) sumažėja. Neatsakingai naudojami pesticidai sunaikina dalį mitybinės grandies dalyvių, pažeidžiama jų savireguliacija. Plataus spektro insekticidai ir fungicidai naikina ir daugelį naudingų organizmų, o visų kenkėjų vis vien nepavykta išnaikinti. Ketvirtasis dėsnis. Verta apgauti, o ne sunaikinti. Nors sodo augalai kenkėjams tikras skanumynas, visuomet galima jiems pasiūlyti dar ko nors skanesnio - pavyzdžiui, už sodo ribų augančių piktžolių. Taip pat patartina sode užveisti augalų, kurie išskiria alelopatus, repelentus – medžiagas, atbaidančias kenkėjus. Tokie augalai yra nasturtos, neužmirštuolės, česnakai ir kt. Penktasis dėsnis. Egzistuoja ekologinis minimumo įstatymas: vieno faktoriaus perteklius, esant kito trūkumui, gali privesti prie organizmo žuvimo. Jei augalus gausiai tręšime azotinėmis trąšomis, bet jiems neužteks saulės energijos ir šilumos, jie vis tiek greičiau neaugs ir sveikesni nebus. Yra pavojus, kad trąšos nitratų pavidalu susikaups jų audiniuose, o tai gali sukelti augalo apsinuodijimą. Apsinuodiję augalai silpsta, nebepajėgia kovoti su kenkėjais. Kuomet augalai gauna pakankamai šviesos ir šilumos, jų tręšimas azoto trąšomis daro teigiamą poveikį – greičiau auga ūgliai, sodresnė lapų spalva, augalai tampa gyvybingesni. Taigi, kartais augalams mažiau žalingas bus mitybinių medžiagų trūkumas, negu jų perteklius. Šeštasis dėsnis. Gera vieta ilgai tuščia nebūna. Gamtoje kiekvieną laisvą plotelį tuoj pat užima gyvi organizmai ir įkuria savo bendrijas. Todėl sodo teritorija turėtų būti prižiūrima nuolat, nederėtų palikti jos nesutvarkytos ilgą laiką, nes ją netruks užims natūraliai augantys vietiniai augalai, vadinamieji augalai-aborigenai. Taigi teks skirti lėšų bei laiko jiems išnaikinti. Septintas
dėsnis. Tankmėje
galima gerai pasislėpti. Kuo tankiau sode susodinti augalai, tuo kenkėjms
lengviau juose pasislėpti. Išvados: 1.
Dirvožemis neturėtų būti visiškai pakeistas: užtenka, kad jis
būtų tinkamas augalams augti: pralaidus vandeniui ir orui, purus bei išlaikytų
susikaupusias mitybines medžiagas. 2.
Sode turi būti įvairių augalų: medžių, krūmų,
krūmokšnių, žolinių lapinių ir žydinčių augalų.
Dar geriau, jei augalai bus būdingi konkrečiai aplinkai, o šalia kenkėjų
lengvai pažeidžiamų augalų augs tuos kenkėjus atbaidantys. 3.
Augalai grupėse neturi būti sodinami per tankiai, nes ligos ir kenkėjai
jose plinta greičiau bei yra mažiau pastebimi. 4.
Sode turi būti aišku, kas yra priešai, o kas - draugai. 5.
Pabandykite į sodą privilioti kuo daugiau gyvūnų, kurie
naikina augalų kenkėjus. Kuo daugiau bus žydinčių augalų,
tuo lengviau priviliosime bites, kamanes, boružėles. Jei įkelsime
inkilų, juos tikrai užims paukščiai. Po malkų krūva sode
tikrai apsigyvens varlės, rupūžės, ežiai. Kuo daugiau nuošalių
kampelių ,sodo draugams” - tuo mažiau kenkėjų. 6.
Lengviau yra augalų ligoms bei kenkėjams užbėgti už akių,
nei su jais kovoti ar gydyti. 7.
Augalines atliekas - nudžiuvusias, ligotas šakeles, lapus - patartina krauti
į komposto dėžes, tegul ten savo darbą dirba medžiagų
skaidytojai. 8.
Ekologinės pusiausvyros sode nesukursite per valandą, tačiau,
viską kruopščiai apgalvoję, priežiūros rūpesčių
turėsite žymiai mažiau. Straipsnis paruoštas naudojant literatūros šaltinius: 1. JANKEVIČIENĖ
R. et al.
Botanikos vardų žodynas. Vilnius. 1998. |
|
|
![[Under Construction]](../images/undercon.gif){kind=small}